Vilkligės diagnozė labai priklauso nuo klinikos. Būtinų tyrimų tikslas yra, viena vertus, atmesti ligos, kuri būtų panaši į vilkligę, galimybę ir, kita vertus, jei įmanoma, patvirtinti diagnozę. Naudingiausi tyrimai vilkligei diagnozuoti yra šie:

"Įprastiniai" biocheminiai tyrimai

< Kraujo ląstelių sumažėjimo kraujyje (citopenijos) paieška: anemija (hemolizinė arba uždegiminė, raudonųjų kraujo kūnelių sumažėjimas), limfopenija, neutropenija (baltųjų kraujo kūnelių, limfocitų arba neutrofilų sumažėjimas), autoimuninė trombocitopenija (trombocitų sumažėjimas).

< Inkstų pažeidimų ieškoma tiriant inkstų funkciją (matuojamas kreatinino kiekis kraujyje) ir šlapimą, norint sužinoti, ar yra inkstų filtracijos pakitimų. Jei inkstai pažeisti, šlapime gali būti aptinkama baltymų (įskaitant albuminą), taip pat raudonųjų kraujo kūnelių (hematurija) arba baltųjų kraujo kūnelių (leukociturija). Šie inkstų veiklos sutrikimai nėra būdingi tik vilkligei, tačiau į juos būtina atkreipti dėmesį. Juos galima nustatyti atliekant paprastą šlapimo tyrimą.

< Kepenų fermentai (transaminazės, šarminės fosfatazės) yra ypač naudingas norint eliminuoti kitas ligas (virusus).

Imunologiniai tyrimai

< Pirmiausia ieškoma didelio imunoglobulinų kiekio (hipergamaglobulinemijos), kuris atspindi imuninės sistemos suaktyvėjimą.

< Svarbiausi biologiniai tyrimai diagnozei patvirtinti yra imunologiniai, kuriais nustatomi antibranduoliniai antikūnai ir jų sudedamosios dalys (Ak prieš dvispiralę DNR, anti-Ro/SS-A ir anti-La/SS-B, anti-Sm, anti-RNP...) ir galbūt ieškoma komplemento sistemos baltymų aktyvacijos, dėl kurios šių baltymų kraujyje sumažėja (vadinamoji hipokomplementemija).

Atliekant šiuos imunologinius tyrimus turi būti sistemiškai ieškoma antifosfolipidinių antikūnų. Tai autoantikūnai, kurie gali "sutirštinti" kraują ir sukelti krešulių susidarymo (trombozės) riziką venose (vadinamąjį flebitą) arba arterijose.

Atsižvelgiant į paciento nusiskundimus bei negalavimus, gali būti naudingi keli kiti tyrimai.

< Kai susiduriama su į vilkligę panašiu odos pažeidimu, gali prireikti atlikti odos biopsiją, kad histologiniu tyrimu būtų patvirtinta vilkligės diagnozė. Tačiau tai naudinga tik tada, kai diagnozė abejotina.

< Įtarus širdies ar kraujagyslių (venų ar arterijų) pažeidimą, būtina atlikti ultragarsinį tyrimą - širdies doplerį.

< Inkstų pažeidimo atveju reikėtų aptarti inkstų biopsijos atlikimo klausimą, kad būtų galima išsiaiškinti, kokio sunkumo yra pažeidimas.

< Neurologinio pažeidimo atveju būtina ištirti smegenis, atliekant tokius tyrimus kaip magnetinio rezonanso tyrimas ir (arba) juosmeninės punkcijos metu ištirti aplink smegenis cirkuliuojantį skystį (vadinamą cerebrospinaliniu skysčiu).

< Esant dideliam kraujo ląstelių sumažėjimui (citopenijai), gali prireikti atlikti mielogramą (kaulų čiulpų tyrimas), kuris atliekamas taikant vietinę nejautrą (daroma kaulų čiulpų punkcija arba biopsija).

< Rentgenogramos arba kitas vizualinis tyrimo metodas (MRT, ultragarsas) kartais reikalingi, esant sąnarių ir (arba) kaulų skausmui, kad būtų galima atmesti kitas ligas.

Būtinų vilkligės tyrimų sąrašas negali būti baigtinis, nes jis priklauso nuo kiekvieno paciento ligos išraiškos tam tikru gyvenimo laikotarpiu. Visi šie tyrimai gali būti reikalingi ne tik vilkligės diagnozei nustatyti, bet ir, svarbiausia, kiekvieno organo pažeidimo tipui ir mastui apibrėžti bei ligos eigai stebėti, kad ligos atkryčiai būtų kuo greičiau pastebėti ir gydomi. Šis įvertinimas yra labai svarbus norint parinkti tinkamą gydymą.