Kai kuriems pacientams diagnostika gali užtrukti ilgai, nes vilkligė yra sudėtinga ir imituoja daugybę kitų ligų. Laikui bėgant pacientai kentėdami skausmą, nuovargį ir daugelį kitų simptomų gali nusivilti (kai liga ilgai nediagnozuojama). Tokiu atveju įvardinus ligą pacientui palengvėja.

Tačiau daugumai žmonių iš pradžių yra sunku priimti diagnozę "sisteminė raudonoji vilkligė". Tai gali būti pirmas kartas, kai jie išgirsta šios ligos pavadinimą, simptomus ir paaiškinimus ko galima tikėtis ligos eigoje. Lėtinė ligos eiga, neigiama numatomo gydymo tam tikrų etapų reputacija, nepalanki socialinė žiniasklaida tik dar labiau apsunkina situaciją. Vis dėlto jiems nėra kitos išeities, kaip tik pradėti gyvenimo kelionę su vilklige.

Dauguma pirmiausia susidurs su "neigimo" laikotarpiu: kodėl aš? Ką aš padariau ne taip? Neįmanoma, kad aš sergu šia liga, ar esate tikri, kad tai ne kas nors kita? Kai kuriems tai bus pykčio ir depresijos laikotarpis. Susitaikę su šia realybe, jie dažnai pereis į "pabudimo" etapą, kurio metu pradės gilinti žinias apie ligą ir jos gydymą, dažnai koncentruojantis į vilkligės sukeliamus apribojimus ir grėsmes. Daugumai, laikui bėgant, supratimas ir žinios apie ligą didės ir taps labiau subalansuotas. Tai yra "susitaikymo" etapas. Jie sutinka, kad vilkligė yra jų gyvenimo dalis, kad tai nėra jų "kaltė", ir sutelkia dėmesį į jos poveikio mažinimą, susikuria įprastą rutiną, padedančią kovoti su ja arba susidoroti su jos padariniais. Galiausiai kai kurie pacientai pasiekia "nudemoninimo" etapą, kai vilkligė tampa neatsiejama ir "teigiama" jų gyvenimo dalimi.

Šių psichologinių etapų išgyvenimo laikas nėra nustatytas. Teigiama socialinė parama, pacientų švietimas, dalyvavimas diskusijose su kitais sergančiaisiais vilklige, atviras dialogas su gydytoju ar vilkligės asociacijomis, o kartais ir psichologinė pagalba, gali padėti žmonėms pereiti įvairius psichologinius gyvenimo su vilklige etapus. Gali būti atkryčių, beviltiškumo ir nusivylimo liga akimirkų, tai taip pat normalu ir pasitaiko daugumai žmonių, gyvenančių su lėtine liga. Ligos paūmėjimai gali sukelti laikiną grįžimą į ankstesnį psichologinį etapą. Tačiau privalumas tas, kad patirtis, įgyta dalyvaujant ligos valdyme, padeda susigyventi su realybe.