NE, daugeliu atvejų vilkligė nėra paveldima, nors ją iš dalies galima paaiškinti genetiniais veiksniais, todėl rizika perduoti ligą savo vaikams yra labai maža. Sergančiojo vilklige vaikams rizika susirgti šia liga yra mažesnė nei 1 %, nes ligos atsiradimą lemia daug kitų veiksnių. Genetinių veiksnių reikšmė yra tikrai maža, kaip rodo identiškų dvynių (homozigotų), turinčių tą patį genetinį paveldą, pavyzdys. Jei vienam iš dvynių pasireiškia vilkligė, kitam dvyniui yra tik 30 % rizika susirgti šia liga per visą gyvenimą. Ši palyginti maža rizika rodo, kad kiti lemiantys veiksniai nėra genetiniai.

Reikėtų paaiškinti dvi konkrečias situacijas:

 Naujagimių vilkligė yra klaidingai pavadinta liga, nes ji neturi daug bendro su sistemine vilklige. Tai labai reta liga, pasireiškianti naujagimiams, tiesiogiai susijusi su tam tikrų motinos gaminamų antikūnų patekimu kūdikiui per placentą nėštumo metu. Tai anti-SSA arba anti-SSB antikūnai, kurie randami sergant tam tikroms autoimuninėmis ligomis, įskaitant sisteminę vilkligę bei Sjögreno sindromą. Šių antikūnų gali būti ir motinai nesergant.

Šią vilkligės formą galima nustatyti vaisiaus ultragarsu.

Jai būdingas bėrimas, kuris atsiranda pirmosiomis kūdikio gyvenimo savaitėmis, o paskui palaipsniui mažėja, kai motinos antikūnai išnyksta iš kūdikio kraujo (per pirmuosius 6 gyvenimo mėnesius).

Galimi sunkesni pažeidimai, kurie paveikia kūdikio širdį ir sukelia širdies laidumo sutrikimus. Juos galima nustatyti ultragarsu, tiriant kūdikio širdies ritmą.

Ši komplikacija labai reta ir pasireiškia mažiau nei 1 % vaikų, gimusių motinoms, turinčioms anti-SSA arba SSB antikūnų. Tačiau kartais prireikai specialaus gydymo gimdymo metu. Yra šeimų, kuriose didelė šeiminės vilkligės rizika. Taip yra dėl retų genetinių veiksnių (pvz., tam tikrų komplemento frakcijų deficito), kurie gali būti perduodami iš kartos į kartą. Sunku prognozuoti, nebent žinomas tikslus genetinis veiksnys. Šie reti atvejai nereikalauja genetinio tyrimo prieš susilaukiant vaikų, nebent žinoma, kad kiti šeimos nariai turi genetinių anomalijų, lemiančių polinkį sirgti vilklige. Šis sudėtingas tyrimas nėra toks tikslus, todėl sergant vilklige ir planuojant pastoti, nėra indikacijų genetinei konsultacijai. Išimtis - žinojimas apie genetinę anomaliją vieno iš poros šeimos narių.