Taip, vilkligė gali sukelti inkstų pažeidimą, tačiau tai pasitaiko gana retai (išimtis vaikai).

Dažniau vilkligė pažeidžia odą ir sąnarius. Šie pažeidimai, jei greitai ir pakankamai gydomi (paprastai sintetiniais antimalariniais vaistais hidroksichlorochinu, chlorochinu, nedidelėmis gliukokortikosteroidų dozėmis ir, jei reikia, papildomai pridedant metotreksato), yra suvaldomi, o liga daugiau neprogresuoja.

Jeigu ligos pradžioje nebuvo pažeisti inkstai, jų pažeidimo rizika po kelerių metų yra maža. Tačiau vis tiek yra svarbu reguliariai tirti inkstų funkciją ir bendrą šlapimo tyrimą, nes inkstų pažeidimas iš pradžių gali neturėti jokių simptomų. Inkstų pažeidimas dažniau pasireiškia juodaodžiams pacientams ir azijiečiams.

Vilkligės sąlygotas inkstų uždegimas gali būti įtariamas šlapimo tyrime nustačius baltymo (proteinurija/albuminurija) arba kraujo (hematurija). Dėl albumino ir kraujo šlapime dažniau tiriami vaikai nei suaugusieji. Tyrimas yra nesunkiai atliekamas tiek poliklinikoje pas šeimos gydytoją tiek ligoninėje, naudojant momentinius juostelinius testus, kurie yra įmerkiami į šlapimą. Tai labai jautrus atrankinis tyrimas, kuris turėtų būti atliekamas ne rečiau kaip kas 6 mėnesius, o kartais dažniau (pvz.: ligos pradžioje, ypač, kai yra didelis antikūnų prieš dvispiralę DNR kiekis arba sumažėjęs komplemento kiekis). Tikslesnis yra laboratorijoje atliekamas šlapimo mėginio arba 24 valandų šlapimo proteinurijos tyrimas.

Jeigu vienkartiniame šlapime proteinurijos ir hematurijos nėra, reiškia inkstai pakankamai sveiki. Jeigu randama baltymo arba kraujo atliekamas detalesnis ištyrimas. Svarbu žinoti, kad šlapimo takų infekcija, menstruacijos ar blogai surinktas šlapimas gali rodyti klaidingai teigiamus rezultatus. Jei proteinurija ir (arba) hematurija susijusi su vilklige - sprendžiama dėl inkstų biopsijos atlikimo. Inkstų biopsija dažniausiai atliekama vietinėje nejautroje, ultragarso kontrolėje su punkcine adata, iš to paties inksto paimami du milimetriniai fragmentai, kurie siunčiami histologiniam ištyrimui (analizuojami per mikroskopą). Jeigu pacientas vartoja antikoaguliantus (kraują skystinančius vaistus) atliekama transjugulinė biopsija, tai reiškia, kad su specialiu kateteriu per kaklo veną patenka iki inksto venos ir atlieka biopsiją, šios procedūros mažesnė kraujavimo rizika. Abiem atvejais, dėl inkstų anatominių ypatybių, inksto biopsija nėra skausmingas tyrimas (neskaitant vietinės nejautros nepatogumų). Reta, bet galima inkstų biopsijos komplikacija yra inksto hematoma.

Atlikus inkstų biopsiją yra atliekamas histologinis ištyrimas, kurio metu galima nustatyti inksto pažeidimo tipą ir mastą.

SRV metu inkstų pažeidimas būna difuzinis, t. y. išplitęs visame inkste, todėl kelių milimetrų biopsija suteikia informacijos apie bendrą abiejų inkstų būklę.

Inkstų biopsija reikalingas tyrimas, nes proteinurija gali būti be sunkaus inkstų pažeidimo ir su sunkiu inkstų pažeidimu, kuris ateityje gali sukelti inkstų funkcijos nepakankamumą. Pagal histologinį vaizdą galima konkrečiai nustatyti inkstų pažeidimo lygį (šlapimo tyrimo neužtenka), nuo to priklauso gydymo taktika.