Negydant vilkligės, ji pasireiškia paūmėjimais, kurie kaitaliojasi su santykinai ramiomis fazėmis. Deja, tokia "natūrali" eiga, neskiriant tinkamo gydymo, gali sukelti ne tik negrįžtamus ligos pažeistų organų, ypač inkstų (inkstų nepakankamumas) ir smegenų pakenkimus, bet ir sukelti pavojų paciento gyvybei.

Gydant vilkligę paprastai pasiekiama remisija - išnyksta klinikiniai požymiai ir pagerėja tam tikri imunologiniai rodikliai (pvz.: sumažėja antikūnų prieš dvispiralę DNR kiekis). Tačiau antibranduoliniai antikūnai dažnai išlieka net tuomet, kai vilkligė visiškai kontroliuojama. Tikslas - palaikyti remisiją, skiriant minimalų veiksmingą gydymą.

Paprastai tai reiškia ilgalaikį (kelerius metus trunkantį, net ir pasiekus remisiją) gydymą sintetiniais antimalariniais vaistais (pvz.: hidroksichlorochinu, chlorochinu), gliukokortikosteroidais ir kitais imunosupresiniais vaistais.

Ligos paūmėjimų rizika yra mažesnė ir jie pasitaiko rečiau jeigu yra laikomasi gydymo rekomendacijų, svarbu nenutraukti paskirto gydymo anksčiau laiko.

Ankstyvas ir greitas paūmėjimų gydymas mažina ligos šuolius ir padeda išvengti mirties, kuri šiais laikais yra reta.