Yra 2 vilkligės formos:

spontaninė vilkligė, kuri pasireiškia be žinomų ar pripažintų ją sukeliančių veiksnių, ir indukuota vilkligė, kurią sukelia aplinkos veiksniai, įskaitant tam tikrus vaistus.

Spontaninės vilkligės atveju skiriamos skirtingos formos:

izoliuota odos vilkligė, kurios metu pažeidžiama tik oda, ir sisteminė vilkligė, kuri yra liga, galinti pažeisti kelis organus ar sistemas (odą, sąnarius, inkstus, širdį, kraujagysles...).

Šiuos skirtumus tikriausiai galima paaiškinti tuo, kad vilkligė neturi VIENOS "priežasties", o yra kelių "priežasčių", kurios vis dar menkai žinomos ir skiriasi tarp pacientų, pasekmė. Simptomų įvairovė paaiškina, kodėl vilkligės valdymas ir gydymas pritaikomas kiekvienam pacientui.

Kas yra vaistų sukelta vilkligė?

Indukuota vilkligė taip vadinama todėl, kad ji atsiranda po aplinkos veiksnių, pavyzdžiui, tam tikrų vaistų, poveikio. Tuomet laikoma, kad vilkligė buvo "sukelta" vartojant šiuos vaistus. Iš šių vaistų išskiriami doksiciklinas (antibiotikas, skiriamas nuo spuogų), sulfametoksazolas + trimetoprimas (kitas antibiotikas), kai kurie antiepileptiniai vaistai (karbamazepinas), kai kurie antituberkulioziniai vaistai, rečiau betablokatoriai (vaistai nuo hipertenzijos) ir anti-TNF. Potencialiai galinčių sukelti vaistų sąrašas yra labai ilgas (žr. 43 klausimą). Paprastai nutraukus "indukuojančio" vaisto vartojimą, gana greitai išnyksta klinikiniai ligos simptomai.

Kai kurie aplinkos veiksniai (ypač silicio dioksidas) taip pat gali skatinti vilkligės atsiradimą, kuri kai kuriais atvejais gali būti pripažinta profesine liga (žr. 12 klausimą).