Autoimuninė liga - tai imuninės sistemos hiperaktyvumo, kai ji neapsiriboja tik gynyba nuo išorinių veiksnių, bet ir puola paties organizmo ląsteles, pasekmė. Baltąsias kraujo ląsteles, vadinamas limfocitais, “iškreiptai” suaktyvina išoriniai veiksniai, kurie sutrikdo pacientų, turinčių genetinį polinkį į tokias ligas, imuninę sistemą. Tada šie suaktyvėję limfocitai "puola" audinius veikdami tiesiogiai kaip T limfocitai arba per B limfocitų gaminamus autoantikūnus.

Ši ataka prieš audinius sukelia uždegiminę reakciją, į kurią įsitraukia kitos imuniteto ląstelės (polimorfonuklearai ir makrofagai), kurios sustiprina pažeidimus.

Autoimuninės ligos yra plačiai paplitusios. Pavyzdžiui, tokioje šalyje kaip Prancūzija, jomis serga 3-5% gyventojų.

Schematiškai išskiriamos dvi pagrindinės autoimuninių ligų rūšys:

• Sisteminės autoimuninės ligos, t. y. ligos, galinčios pažeisti kelis organus, pavyzdžiui, reumatoidinis artritas, sisteminė raudonoji vilkligė, sisteminė sklerozė (sklerodermija), Sjögreno sindromas ir tam tikri vaskulitai. Reumatoidinis artritas yra plačiai paplitęs (serga apie 3 mln. pacientų Europoje), kitos ligos yra retesnės, pavyzdžiui, vilkligė, kuria Europoje serga apie 300-400 tūkst. pacientų.

• Autoimuninės organų ligos (t. y. lokalizuotos viename organe), pavyzdžiui, I tipo diabetas (kasos pažeidimas), tiroiditas (skydliaukės pažeidimas), išsėtinė sklerozė (galvos ir nugaros smegenų pažeidimas), tam tikri kepenų pažeidimai (kepenų ligos) arba odos pažeidimai (pūslinis pemfigoidas). Tarp šių būklių kai kurios yra dažnos, pavyzdžiui, 1 tipo diabetas ar tiroiditas, o kitos daug retesnės, pavyzdžiui, kepenų ligos. Šios ligos gali egzistuoti atskirai arba kartu, pavyzdžiui, pirminė biliarinė cirozė su sistemine sklerodermija (Raynaud sindromu).